Veikimo mechanizmas

GHRP-6 skatina endogeninio GH išsiskyrimą, o ne tiekia patį GH baltymą. Howard et al. (1996) apibūdino receptorių, per kurį veikia sintetiniai sekretagogai, atskirdami šį kelią nuo GHRH receptoriaus. Bowers ir kolegos pastebėjo padidėjusį cirkuliuojantį GH po poveikio tirtam heksapeptidui, o atsakas buvo didesnis jį derinant su GHRH. Jų endokrininiai matavimai taip pat apėmė prolaktino ir kortizolio pokyčius tam tikromis sąlygomis. Sudėtinis atsakas patvirtina sąveiką sistemoje; jis nenustato, kad peptidai yra tapatūs, kad visi sekretagogai turi tokį patį selektyvumą ar kad hormoninis atsakas duoda funkcinės naudos.

Įrodymų būklė

Bowers et al. (1990) ištyrė 18 sveikų vyrų, naudodami placebo ir GHRH palyginimus ūmiems atsakams vertinti. Jaffe et al. (1993) palygino ilgalaikę GHRP-6 infuziją su fiziologiniu tirpalu devyniems sveikiems jauniems vyrams. Jie pranešė apie GH impulso amplitudės ir integruotų GH koncentracijų pokyčius bei padidėjusį IGF-I, o impulso dažnis tame eksperimente nepakito. Tai kontroliuojami hormonų dinamikos stebėjimai, o ne ilgalaikio jėgos ar atsistatymo pagerėjimo įrodymai. Vėlesnis Cabrales tyrimas matavo patį peptidą žmonių farmakokinetikos darbe, o tai yra kitas klausimas nei tolesni GH atsakai. Radiniai turi likti susieti su tirtąja molekule, populiacija ir sąlygomis. Nei receptoriaus nustatymas, nei endokrininis atsakas nepatvirtina atskiro tiriamojo preparato veiksmingumo ar saugumo.

Klausimai apie tyrimus

Kuo skiriasi GHRP-6, GHRH ir GH?

GHRP-6 yra trumpas sekretagogas, GHRH yra išlaisvinantis hormonas, o GH yra didesnis baltymas, kurio išsiskyrimą galima matuoti. Jų struktūros ir receptorių kontekstai skiriasi. Didesnis sudėtinis hormonų atsakas nepadaro molekulių pakeičiamomis.

Ar didesnis GH ar IGF-I įrodo didesnę raumenų jėgą?

Ne. Tai yra endokrininiai rodikliai. Funkcinė išvada reikalauja tinkamų tos funkcijos tyrimų atitinkamoje populiacijoje. Pasirinkti žmonių eksperimentai daugiausia tyrė hormonų dinamiką ir negali pagrįsti bendros jėgos ar atsistatymo naudos.

Ar modifikuoto GHRP-6 ar GHRP-2 tyrimai gali būti laikomi GHRP-6 įrodymais?

Juos reikia vertinti atskirai. D-Lys3-GHRP-6 yra modifikuotas antagonistas, o GHRP-2 yra kitas sekretagogas. Panašus šeimos pavadinimas nenurodo tikrosios eksperimento medžiagos. Radiniai neturi būti priskiriami paprastam GHRP-6 vien dėl šio pavadinimų panašumo.

Šaltiniai

1. Bowers et al., J Clin Endocrinol Metab 1990DOI: 10.1210/jcem-70-4-975PMID: 2108187
2. Jaffe et al., J Clin Endocrinol Metab 1993DOI: 10.1210/jcem.77.6.7903313PMID: 7903313
3. Howard et al., Science 1996, sekretagogo receptoriaus nustatymasDOI: 10.1126/science.273.5277.974PMID: 8688086
4. Cabrales et al., Eur J Pharm Sci 2013, žmogaus intraveninė peptido farmakokinetikaDOI: 10.1016/j.ejps.2012.10.006PMID: 23099431

Veikimo mechanizmas

GHRP-6 skatina endogeninio GH išsiskyrimą, o ne tiekia patį GH baltymą. Howard et al. (1996) apibūdino receptorių, per kurį veikia sintetiniai sekretagogai, atskirdami šį kelią nuo GHRH receptoriaus. Bowers ir kolegos pastebėjo padidėjusį cirkuliuojantį GH po poveikio tirtam heksapeptidui, o atsakas buvo didesnis jį derinant su GHRH. Jų endokrininiai matavimai taip pat apėmė prolaktino ir kortizolio pokyčius tam tikromis sąlygomis. Sudėtinis atsakas patvirtina sąveiką sistemoje; jis nenustato, kad peptidai yra tapatūs, kad visi sekretagogai turi tokį patį selektyvumą ar kad hormoninis atsakas duoda funkcinės naudos.

Įrodymų būklė

Bowers et al. (1990) ištyrė 18 sveikų vyrų, naudodami placebo ir GHRH palyginimus ūmiems atsakams vertinti. Jaffe et al. (1993) palygino ilgalaikę GHRP-6 infuziją su fiziologiniu tirpalu devyniems sveikiems jauniems vyrams. Jie pranešė apie GH impulso amplitudės ir integruotų GH koncentracijų pokyčius bei padidėjusį IGF-I, o impulso dažnis tame eksperimente nepakito. Tai kontroliuojami hormonų dinamikos stebėjimai, o ne ilgalaikio jėgos ar atsistatymo pagerėjimo įrodymai. Vėlesnis Cabrales tyrimas matavo patį peptidą žmonių farmakokinetikos darbe, o tai yra kitas klausimas nei tolesni GH atsakai. Radiniai turi likti susieti su tirtąja molekule, populiacija ir sąlygomis. Nei receptoriaus nustatymas, nei endokrininis atsakas nepatvirtina atskiro tiriamojo preparato veiksmingumo ar saugumo.

Klausimai apie tyrimus

Kuo skiriasi GHRP-6, GHRH ir GH?

GHRP-6 yra trumpas sekretagogas, GHRH yra išlaisvinantis hormonas, o GH yra didesnis baltymas, kurio išsiskyrimą galima matuoti. Jų struktūros ir receptorių kontekstai skiriasi. Didesnis sudėtinis hormonų atsakas nepadaro molekulių pakeičiamomis.

Ar didesnis GH ar IGF-I įrodo didesnę raumenų jėgą?

Ne. Tai yra endokrininiai rodikliai. Funkcinė išvada reikalauja tinkamų tos funkcijos tyrimų atitinkamoje populiacijoje. Pasirinkti žmonių eksperimentai daugiausia tyrė hormonų dinamiką ir negali pagrįsti bendros jėgos ar atsistatymo naudos.

Ar modifikuoto GHRP-6 ar GHRP-2 tyrimai gali būti laikomi GHRP-6 įrodymais?

Juos reikia vertinti atskirai. D-Lys3-GHRP-6 yra modifikuotas antagonistas, o GHRP-2 yra kitas sekretagogas. Panašus šeimos pavadinimas nenurodo tikrosios eksperimento medžiagos. Radiniai neturi būti priskiriami paprastam GHRP-6 vien dėl šio pavadinimų panašumo.

Šaltiniai

1. Bowers et al., J Clin Endocrinol Metab 1990DOI: 10.1210/jcem-70-4-975PMID: 2108187
2. Jaffe et al., J Clin Endocrinol Metab 1993DOI: 10.1210/jcem.77.6.7903313PMID: 7903313
3. Howard et al., Science 1996, sekretagogo receptoriaus nustatymasDOI: 10.1126/science.273.5277.974PMID: 8688086
4. Cabrales et al., Eur J Pharm Sci 2013, žmogaus intraveninė peptido farmakokinetikaDOI: 10.1016/j.ejps.2012.10.006PMID: 23099431